Militarizacija Vokietijoje: kova už naują tapatybę ir galias
Straipsnyje nagrinėjama Vokietijos militarizacija, teorinės strategijos ir socialinis geopolitinių raidų poveikis.

Militarizacija Vokietijoje: kova už naują tapatybę ir galias
Vokietijos karinė politika ir jos kultūrinės pasekmės šiuo metu yra socialinių ir politinių diskusijų centre. Po to, kai 2022 m. vasario 24 d. karas Ukrainoje buvo pagrindinis šokiruojantis momentas, Vokietijoje iš esmės pasikeitė požiūris į karines ir saugumo problemas. [Rosalux] praneša, kad šis pokytis ypač verčia suabejoti anksčiau nustatyta „karinio suvaržymo politika“, kuri buvo laikoma lemiančia nuo susijungimo. Pasikeitus saugumo politikos aplinkai jau buvo pasiektas sutarimas, kuris laikomas būtinu norint išlikti pajėgiems veikti tarptautiniu mastu.
Svarbu ir tai, kad Vokietijos strateginė kultūra dabar vis dažniau apibūdinama kaip dinamiška ir permaininga. Dėl karo Vokietija atsisakė savo ilgalaikės draugystės su Rusija ir dabar normalizuoja ginklų pardavimą Ukrainai, o tai laikoma platesnio naujosios nacionalinio saugumo strategijos naratyvo dalimi. [Springeris] kalba apie tai, kaip Vokietijos strateginė kultūra keičiasi iš pasyvaus į aktyvesnį vaidmenį, ir pabrėžia, kad konfliktas Ukrainoje šią raidą labai paspartino.
Militarizacija ir socialinis priėmimas
Nagrinėdamas karinę kultūrą, [Rosalux] autorius apmąsto asmeninę patirtį ir šeimos ryšius su JAV. Jo partnerio brolis buvo naikintuvo pilotas Irako kare, todėl jis kritiškai suabejojo JAV ir Vokietijos kultūrų skirtumais. Pastaraisiais metais Vokietijoje tapo svarbesnis karinis įsitraukimas ir perginklavimas, o tai autorius nurodo neatitikimą tarp paramos perginklavimui ir realaus gyventojų noro dalyvauti kariniuose veiksmuose.
Sunkumai, su kuriais susiduria Bundesveras verbuodamas naujus karius, yra dar vienas iššūkių, su kuriais susiduria militarizuota visuomenė, požymis. Ypač po to, kai buvo panaikinta privaloma karo tarnyba, Bundesveras išlaikė vis didesnį buvimą per reklamą ir viešus pasirodymus. Straipsnyje teigiama, kad norint sutelkti visuomenę karinėms operacijoms, būtinas vidinis lūžis, kartu neignoruojant socialinių ir ekonominių iššūkių, su kuriais susiduria Vokietija.
Strateginė kultūra pereinamuoju laikotarpiu
Diskusijos apie strateginę kultūrą Vokietijoje atskleidžia, kaip pastaraisiais dešimtmečiais buvo paveiktas gyventojų ir politinio elito požiūris ir vertybės. [Springer] aiškina, kad strateginės kultūros supratimas Vokietijoje yra unikalus, nes jame dera realistinis ir konstruktyvistinis supratimas. Ypač pabrėžiama, kad Vokietijos strateginė kultūra ilgą laiką buvo laikoma santūria ir pasyvia, tačiau dabar tai pamažu keičiasi.
Siekiant geriau suprasti Vokietijos situaciją, naudojami teoriniai metodai, lyginantys kitų Europos šalių, tokių kaip Lenkija ar Švedija, strategijas. Esant dabartinei orientacijai, kuri labiau atitinka NATO reikalavimus, Vokietija vis labiau suvokiama kaip pagrindinė Ukrainos rėmėja Europoje, o tai dar kartą sustiprina šią kultūrinę transformaciją.
Apibendrinant galima pasakyti, kad militarizuota kultūra Vokietijoje balansuoja ties ta riba tarp tradicinio santūrumo ir tarptautinės svarbos potraukio. Lieka klausimas, ar elito karinės ambicijos gali būti derinamos su plačia socialine parama, siekiant įveikti ateities iššūkius. Diskusijos apie vidinį lūžio tašką tikrai išliks aktualios ateinančiais metais.